Language
Now in Minsk   The weather in Belarus

Pagrindinė Spaudos tarnyba Intervju ir Straipsniai

Savaitgalis Lydoje: gedimino pilis, jogailos bažnyčia, leninas ir ožkos (“Visikeliai”, 2016.07.17)

Šalčininkuose kirtus Lietuvos ir Baltarusijos sieną peizažas nepasikeičia – tas pats žydras dangus, tos pačios pievos, tie patys žali beržynėliai, į tolį lekia smagus siauras keliukas. Nieko nuostabaus, kad jausmas lyg namie – nuo Vilniaus iki sienos vos pusšimtis kilometrų.

Kad Lietuva už nugaros liudija tik pasikeitusios reklamų ir kelio ženklų raidės. Pusiaukelė. Automobilio langai atviri, vėjelis taršo plaukus. Smagu būtų taip skrieti ilgiau, tačiau nespėję nė apsidairyti mes jau Lydoje.

Kelionių agentūros savo lankstinukuose nepraleidžia progos paminėti, kad Lyda – miestas, kurį statė Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas. Iš tikrųjų – vos įžengus pro masyvius vartus į Lydos pilies kiemą, iš aukštai pakabinto paveikslo nužvelgia Gedimino akys.

Ši pilis Gedimino įsakymu iškilo apie 1330 m. Vėliau ją valdė Algirdo, Jogailos patarėjai, kunigaikštis Kaributas, o nuo XIV a. pabaigos – LDK kunigaikščio skiriami seniūnai. Tai viena seniausių Lietuvos mūro pilių dabartinėje Baltarusijoje, dalis gynybinės linijos, kurią sudarė Naugarduko, Krėvos, Medininkų ir Trakų pilys.

Naujai rekonstruota Lydos pilis, kurioje įsikūręs Istorijos ir meno muziejus, kiek primena Trakų pilį. Vidinis jos kiemas erdvus, kvadratinis, iš visų pusių į viršų kyla rieduliais sutvirtintos raudonų plytų sienos. Dviejuose kampuose į dangų šauna stori keturkampiai bokštai. Lydos miestas ir pilis iki 1795 m. priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. Vėliau, 1795-1914 m. Rusijos Imperijos kariuomenės daliniai vidinį pilies kiemą pavertė šaudykla. Po 1891 m. Lydos gaisro rusų valdžia leido pilies plytas rinkti ir naudoti miesto namų atstatymui.
 
Kopiu mediniais laiptais į beveik visu perimetru sienas juosiančią vidinę galeriją. Iš dešimties metrų aukščio pro nišas vaizdai lyg iš paveikslėlio: apačioje telkšo tvenkinys, ant kranto sumerkę kojas į vandenį sėdi žvejai, pilies papėdėje numetę dviračius ilsisi dvi merginos, o tolyn nusidriekia žalias miestas, pasipuošęs saulėje blizgančiais svogūnų formos kupolais. Jau vien dėl tokio reginio verta čia atvažiuoti. Iš pilies suku link svogūninių kupolų, tačiau gretimoje gatvelėje netyčia užmatau katalikišką Šv. Kryžiaus išaukštinimo bažnyčią.
 
Atvėrusi girgždančias duris vėl patenku į LDK istorijos vingius. Šios bažnyčios pirmtakės statybas 1387 m. finansavo LDK kunigaikštis Jogaila. Vos po kelerių metų kryžiuočių sudegintą bažnyčią pakeitė nauja medinė, o 1770 m. virš jos iškilo žymiausio Vilniaus baroko architekto Jono Kristupo Glaubico projektuota dabartinė bažnyčia.
 
Apeinu aplink naujai dažytą geltonai baltą bažnyčią, žvilgsniu palydėdama sienas iki dangaus. Autentiškas pastato vaizdas pakito, tačiau liko vertingas vėlyvojo baroko interjeras: viduje akį traukia penki netikro marmuro ir stiuko technika dekoruoti altoriai, freskos. Šoniniame kairiosios navos altoriuje saugomas stebuklingas Dievo Motinos su kūdikėliu paveikslas, vadinamas Lydos Dievo Motina. Anot legendos, šį paveikslą į Lydą 1376 m. atvežė pranciškonų misionieriai.
 
Prisimenu, kad Lyda priklauso lietuvių etninėms žemėms. XX a. lietuvių kartografai, geografai, kalbininkai ir istorikai lietuvių kalbos ribą vedė už 50 km į pietus nuo Lydos. Čia buvo vienas suslavintų lietuvių kalbos rajonų. XVI a. – XVIII a. Lydos apylinkių dvarų registruose bei miškų dokumentuose paminėti daugiausia lietuviški vietovardžiai ir lietuviškos valstiečių pavardės. XIX a. pradžioje dauguma Lydos ir jos apylinkių gyventojų dar kalbėjo lietuviškai.
 
Nuo Šv. Kryžiaus išaukštinimo bažnyčios iki svogūniniais kupolais pasipuošusios Visų šventųjų cerkvės nukulniuoti nelemta – kartais taip jau nutinka, kad kelias atveda kitur. Iš plačios gatvės pasukusi į kiemus atsiduriu… priešais saulėje blizgantį, sidabriniais dažais nupurkštą Lenino paminklą. Po Iljičiaus kojomis – raudonų gėlių puokštė. Dėdės Lenino žvilgsnis gilus, mąslus, įbestas į daugiaaukščius namus kiaurai rėžia sienas. Gretimame kieme vaikinas remontuoja žiguliuką, už kampo šnekučiuojasi du policininkai. Niekas niekur neskuba. Kavinė nedirba, nes… pietų metas.
 
Pražingsniavusi pro Pranciškaus Skorinos paminklą atsiduriu kitoje gatvėje, kuri, patraukusi lyg magnetas, priverčia kojas žingsniuoti link jos gale žaliuojančio parko. Prieš akis išnyra neįprastas paminklas – prie akmens pagrindo pritvirtintas karinis lėktuvas. Toliau — tiltelis su dviejų liūtų skulptūromis. Šios irgi naujai nupurkštos sidabriniais dažais. Perėjusi tiltą patenku į žaliąją miesto oazę. Žmonės gulinėja ant žolės, maitina gulbes, poros vaikštinėja romantiškai susikibę už rankų. Galima pamanyti jog sekmadienis.

Kristina Stalnionytė, visikeliai.com

http://www.delfi.lt/perpasauli/kelioniu-blogas/savaitgalis-lydoje-gedimino-pilis-jogailos-baznycia-leninas-ir-ozkos.d?id=71818996